FORD.
FERRARI.
GOODYEAR.
The remarkable story of Le Mans 66
FORD.
FERRARI.
GOODYEAR.
Neįtikėtina 1966-ųjų Le Mano istorija
1966-aisiais Bruce McLaren ir Chris Amon iškovota pergalė 24 valandų Le Mano lenktynėse išgarsino ne tik „Ford“, bet ir kitų amerikiečių bendrovių vardą. Dėl vykusio „padangų karo“, žymusis „GT40 Mark II“ modelis lenktynes pradėjo su didžiojo bendrovės varžovo „Firestone“ padangomis, tačiau finišą pasiekė jau su „Goodyear“ padangomis.
THE BIRTH OF A DREAM
1959–1964
The stars for Ford’s spectacular triumph over Ferrari began to align in 1959.
When a heart condition brought former Le Mans winner Carroll Shelby’s driving career to a premature close, he turned his attention to winning the distribution rights for Goodyear race tyres in the western states.
It was to be the start of a successful racing partnership that propelled Shelby’s American team onto the international stage and led to the development of the iconic Cobra and Shelby Mustang.
In 1963, when negotiations to buy Ferrari ended in failure, Ford set its sights on beating the Italians on the track. To accelerate Ford’s Racing programme, Ford enlisted the help of a hand-picked team of designers, including Carrol Shelby.
It was Shelby’s racing pedigree that led Goodyear to fund the creation of the first Cobra-based Daytona Coupe, designed by Peter Brock. This sleek racer, with its pioneering aerodynamics, went on to do the impossible and beat the Ferrari 250 GTOs to a GT-class win, finishing fourth overall at Le Mans in 1964. However, better was still to come.
With Shelby finally behind the wheel of Ford’s GT40 programme, the iconic car quickly began to gain momentum. However, it was to be an inauspicious start. In1964, none of the much-vaunted new Fords finished Le Mans, or any other race.
As Shelby proudly noted however, they did succeed in striking fear into Enzo Ferrari, notching up 218mph on the famous Mulsanne Straight.
1965 was a similar story, with Ferrari sweeping the Le Mans podium once again and not a single GT40 crossing the finish line. 1965 was also the year that the North American Racing Team’s (NART) Ferrari 250 LM, driven by Masten Gregory and Jochen Rindt, unexpectedly gave Goodyear its first overall victory in the 24 Hours.
SVAJONĖS PRADŽIA
1959–1964
Įspūdingo „Ford“ triumfo prieš „Ferrari“ sėkmės istorija prasidėjo 1959 metais.
Kai dėl širdies ligos buvusio Le Mano lenktynių nugalėtojo Carroll Shelby karjera netikėtai baigėsi, jis pradėjo kovą dėl „Goodyear“ lenktyninių padangų platinimo teisių Vakarų valstybėse.
Tai vėliau taps sėkmingos lenktynių partnerystės pradžia, kuri pastūmės „Shelby American“ komandą į tarptautinę areną ir lems ikoniškų „Cobra“ ir „Shelby Mustang“ sukūrimą.
1963 m., kai derybos dėl „Ferrari“ pirkimo baigėsi nesėkme, „Ford“ užsibrėžė tikslą trasoje įveikti italus. Kad paspartintų „Ford“ lenktynių programą, „Ford“ paprašė pagalbos iš specialiai atrinktų konstruktorių komandos, kurioje buvo ir Carrol Shelby.
Būtent C. Shelby lenktynių patirtis paskatino „Goodyear“ finansuoti pirmąjį „Cobra“ paremtą „Daytonos Coupe“ automobilį, kurį sukūrė Peter Brock. Šis elegantiškas bolidas su novatoriška aerodinamika pasiekė tai, kas atrodė neįmanoma, ir įveikė „Ferrari 250 GTO“ GT klasėje bei finišavo ketvirtoje vietoje bendroje 1964 m. Le Mano lentelėje. Tačiau tai buvo tik pradžia.
Kai „Shelby“ pagaliau pradėjo vadovauti „Ford GT40“ programai, „ikoninio“ automobilio kūrimas staiga įgavo pagreitį. Tačiau pradžia nebuvo sėkminga. 1964 m. nė vienas garsusis naujasis „Ford“ nebaigė Le Mano ar kokių nors kitų lenktynių.
Tačiau, kaip išdidžiai pastebėjo „Shelby“, jiems pavyko įskiepyti baimę Enzo Ferrari ir garsiojoje „Mulsanne“ tiesiojoje pasiekti 218 mylių per valandą greitį.
1965 m. istorija buvo panaši: „Ferrari“ vėl okupavo Le Mano podiumą ir nė vienas GT40 nekirto finišo linijos. 1965-ieji taip pat buvo tie metai, kai „North American Racing Team“ (NART) komandos „Ferrari 250 LM“, vairuojamas Masten Gregory ir Jochen Rindt, netikėtai atnešė „Goodyear“ pirmąją bendrą pergalę.
1966
A REVOLUTION AT LE MANS
As Le Mans approached, Ferrari remained the clear favourite. Ford however, was determined to make an impression, entering eight of the 7-litre (427ci) GT40 Mark IIs into the race.
Remarkably, despite Shelby’s relationship with Goodyear, Wingfoot tyres were not fitted to every car. At the time, tyre contracts were often agreed with individual drivers rather than entire teams. And the drivers of the black #2 car, Bruce McLaren and Chris Amon, were both contracted to Firestone.
At 4pm, the race began in damp conditions and it quickly became apparent that the Goodyears were better suited to the wet than the Firestones. While two of the Shelby cars – the #1 of Ken Miles/Denny Hulme and the #3 of Dan Gurney/Jerry Grant – were happy with their tyres, Mclaren discovered he was losing chunks of tread on the Mulsanne at more than 210mph.
When Mclaren pitted to hand over to Amon at 5.33pm, he immediately sought out the Firestone representative and negotiated a switch to Goodyears.
This calculated move, contributed to a deficit that would only be wiped out when Miles in the #1 slowed to allow McLaren to catch up for the controversial finish.
The delay also lead to McLaren’s famous war-cry, “Go like hell!”, as Amon prepared to depart the pits. With Ford and Ferrari neck and neck, the race narrowed to a duel between Miles’ GT40 and the Ferrari 330P3 on the Mulsanne.
As the Ferrari struggled to compete with the straight-line speed of the GT40, Bandini’s engine exploded. And the rest was automotive history.
As 4pm rolled around the following day, the surviving #2, #1 and #5 Fords lined up for a staged finish.
Interestingly, while the controversial “dead-heat” between the two Shelby machines continues to be debated to this day, history records that McLaren and Amon were given the win based on starting further back and therefore having travelled a greater distance in the same time.
Without the early switch to Goodyears, many believe they would not have been in contention.
1966
REVOLIUCIJA LE MANE
Artėjant Le Mano lenktynėms, aiškiu favoritu ir toliau buvo laikoma „Ferrari“. Tačiau „Ford“ buvo pasiryžusi padaryti įspūdį ir į lenktynes atsivežė aštuonis 7 litrų (427 ci) „GT40 Mark II“ automobilius.
Vertėtų pastebėti tai, kad nepaisant „Shelby“ santykių su „Goodyear“, „Wingfoot“ padangos buvo uždėtos ne ant visų automobilių. Tuo metu sutartys dažnai buvo sudaromos su atskirais vairuotojais, o ne komandomis. Juodojo automobilio Nr. 2 vairuotojai Bruce McLaren ir Chris Amon abu turėjo sutartį su „Firestone“.
16 val. lenktynės prasidėjo drėgnomis sąlygomis ir greitai paaiškėjo, kad „Goodyear“ padangos joms buvo pritaikytos geriau nei „Firestone“. Du iš „Shelby“ automobilių – Nr. 1, kurį vairavo Ken Miles ir Denny Hulme duetas, ir Nr. 3, už kurio sėdėjo Dan Gurney ir Jerry Grant – skriejo su savo padangomis, tuo tarpu B. McLaren padangos lekiant didesniu nei 340 km per val. greičiu „Mulsanne“ tiesiojoje tiesiog luposi gabalais.
Sustojęs perduoti automobilį C. Amon apie 17 val. 33 min., B. Mclaren iškart susirado „Firestone“ atstovą ir išsiderėjo pakeisti padangas į „Goodyear“.
Šis apskaičiuotas žingsnis padidino atsilikimą, tačiau atotrūkį įveikti pavyko po to, kai K. Miles (Nr. 1) sulėtinto tempą ir B. McLaren sugebėjo jį pasivyti prieš prieštaringai vertinamą finišą.
Sulėtinimas taip pat paskatino garsųjį B. McLaren šūkį „Spausk kaip pašėlęs!“, kurį šis ištarė, kai C. Amon ruošėsi palikti aptarnavimo zoną. „Ford“ ir „Ferrari“ varžantis tarpusavyje, lenktynės virto dvikova tarp K. Miles „GT40“ ir „Ferrari 330P3“ „Mulsanne“ tiesiojoje.
„Ferrari“ bandant konkuruoti su „GT40“ greičiu tiesiojoje, L. Bandini variklis sprogo. Visa kita yra autosporto istorija.
Kitą dieną rodyklei pasiekus 16 val., likę Nr. 2, Nr. 1 ir Nr. 5 „Ford“ automobiliai išsirikiavo kadrui per finišo tiesiąją.
Įdomu tai, kad nors ginčai dėl to, kuris iš dviejų „Shelby“ automobilių finišavo pirmas, tęsiasi iki šių dienų, istoriniuose šaltiniuose įrašyta B. McLaren ir C. Amon pergalė grindžiama tuo, kad lenktynininkai pradėjo lenktynes iš žemesnės vietos, taigi per tą patį laiką nuvažiavo didesnį atstumą.
Daugelis mano, kad jei jie nebūtų iš anksto perėję prie „Goodyear“ padangų, jų galimybės nugalėti būtų buvusios niekinės.
1967 – ONWARDS
A RACING LEGACY
GATHERS SPEED
Shelby, Ford and Goodyear returned to Le Mans in 1967 recording a second straight victory with the Mark IV (and Goodyear’s third). In subsequent years, Goodyear would achieve a total of 14 wins in the 24 Hours of Le Mans.
In recent years, Goodyear has developed a new range of tyres for the FIA World Endurance Championship (WEC), including the 24 Hours of Le Mans.
In September 2020 Goodyear also helped British squad JOTA and the French outfit Panis Racing to secure a podium finish in the LMP2 category.
1967 – ONWARDS
LENKTYNIŲ PALIKIMAS
ĮGAUNA PAGREITĮ
1967 m. „Shelby“, „Ford“ ir „Goodyear“ grįžo į Le Maną 1967 m. ir iškovojo antrą pergalę iš eilės (trečiąją „Goodyear“) su „Mark IV“. Vėlesniais metais 24 valandų lenktynėse „Goodyear“ iš viso surinko 14 pergalių.
Pastaraisiais metais „Goodyear“ sukūrė naują padangų asortimentą FIA organizuojamam „FIA World Endurance Championship“ (WEC) čempionatui, įskaitant 24 valandų Le Mano lenktynes.
2020 metų rugsėjį „Goodyear“ taip pat padėjo Didžiosios Britanijos rinktinei „JOTA“ ir prancūzų „Panis Racing“ užsitikrinti finišą ant podiumo LMP2 kategorijoje.
